| |
Klubo valdybos pirmininku man teko būti pirmuosius penkerius metus, todėl aprašysiu tik šį laikotarpį. Būtų gerai, kad savo prisiminimus, įdomesnius įvykius aprašytų ir kiti klubo valdybos pirmininkai (Birutė Keršulienė ir Linas Kulbokas) arba bet kuris klubo narys. Jiems leidus aš tą medžiagą paskelbčiau svetainėje. Tai būtų graži dovana metikams veteranams.
Vieną devyniasdešimtųjų metų gruodžio naktį, budėdamas prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, sutikau ilgai nematytą Birutę Keršulienę. Tada pirmą kartą išgirdau apie pasaulio ir Europos lengvosios atletikos veteranų pirmenybes, apie galimybę dalyvauti tokio rango varžybose su savo šalies vėliava (pirmasis bandymas jau buvo padarytas Romoje). Vienas iš būdų išplaukti į tarptautinius vandenis buvo sporto klubas. Svajonė turėti savo klubą ėmė pildytis tik po metų: 1992 m. sausio 9 d. buvo sušauktas steigiamasis susirinkimas. Jis įvyko ”Dinamo” maniežo antrojo aukšto ankštame kambarėlyje. Jame dalyvavo Vytautas Barisas, Antanas Celiešius, Rūta Jarienė, Vytautas Jaras, Birutė Keršulienė, Danuta Ščepanskienė, Tatjana Ubartienė, Romas Ubartas, Danguolė Urbikienė, Kęstutis Vislavičius ir Aldona Vrubliauskienė. Taip buvo padėti pagrindai tuo metu Lietuvoje dar naujam lengvosios atletikos veteranų sąjūdžiui. Netrukus po steigiamojo susirinkimo buvo parengti klubo nuostatai, pagamintas antspaudas. Vilniaus miesto savivaldybėje klubas buvo įregistruotas 1992 m. sausio 30 d. (Nr.208Vd), perregistruotas 1996 m. spalio 22 d. (Nr.224, kodas 9119096). Pirmuoju klubo valdybos pirmininku teko garbė būti man, kitais valdybos nariais buvo išrinkti: Vytautas Barisas, Antanas Celiešius, Birutė Keršulienė ir Danuta Ščepanskienė.
Pirmame ‑ klubo kūrimosi ‑ etape didžiausią darbą atliko Antanas Celiešius, Birutė Keršulienė ir Danguolė Urbikienė. Palaipsniui pagrindiniu klubo ramsčiu tapo Danuta Ščepanskienė, kurios neišsenkanti energija kelis kartus traukė mus iš duobės. Vėliau į organizacinę klubo veiklą labai efektyviai įsijungė Nerijus Kuzinkovas, Austra Mikelytė, Jonas Anatolijus Pocius, Leonardas Varnas. Per visą klubo veiklos laikotarpį puikiais talkininkais buvo Vytautas Barisas, Sigitas Liepinaitis, Rimgaudas Lukauskas, Valentinas Skaržauskas, Jonas Šiaudinis, Kęstutis Venslovaitis, Aldona Vrubliauskienė. Esu labai dėkingas mūsų žvaigždėms Danutei Vitartaitei, Virginijui Aleknai ir Romui Ubartui, kurių dalyvavimas mūsų varžybose jas sureikšmindavo, kas padėjo sudominti mūsų klubo veikla aukštus Vilniaus ir Respublikos pareigūnus.
Buvo dalykų, kuriais mūsų klubas galėjo nuoširdžiai didžiuotis. Pradėsiu nuo leidinio “Metikas”. Tai buvo atitinkamai įformintas klubo metraštis, leidžiamas kartą per metus. Turėjome mes ir kompiuterines programas, aptarnaujančias varžybas. Ne paslaptis, kad rengiant daugiakovių varžybas, kai yra ir rungties, ir amžiaus koeficientai, skaičiavimų apimtis yra didžiulė. Taigi, jau tuomet rezultatų skaičiavimo, varžybų protokolų tvarkymo ir kitų panašių problemų mes neturėjome. Galėjome pasigirti kuklia bibliotekėle, kurioje buvo surinkta medžiaga apie lengvosios atletikos veteranų veiklą, prenumeravome oficialų WAVA ir JAV laikraštį “National Masters News”, turėjome pasigaminę klubo gairelę ir unikalius įrankius), o mūsų surenkamieji sektoriai kėlė nuostabą daugeliui lengvosios atletikos specialistų. Neabejotina klubo veiklos sėkmė ‑ varžybos Aukštadvaryje.
Tais laikais išvykti varžytis su sava trispalve vėliava buvo gana sudėtinga, tačiau mes per penkerius metus sugebėjome sudalyvauti pasaulio meistrų žaidynėse Brisbane (Australija) ir dviejuose pasaulio metikų veteranų pirmenybėse: Bafale (JAV) ir Durbane (PAR).
Manęs dažnai klausia, kodėl klubo valdybos pirmininku man teko būti tik penkerius metus. Į šį klausimą geriausiai atsakys pasakojimas apie Gerąją Paukštę.
Klube gyveno Geroji Paukštė. Ji saugojo mus nuo neapgalvotų poelgių, mokė gerbti kito žmogiškąjį orumą, neleido blogiui nugalėti gėrio. Ji savo švelniais sparnų prisilietimais apramindavo išsišokėlius, užgesindavo pykčio protrūkius, niūriuosius priversdavo nusišypsoti, kategoriškuosius nusileisti. Ji tyliai tupėdavo savo kertelėje, mes jausdavom jos buvimą, nedrįsome meluoti, nedorai elgtis. Kai ji mus pakviesdavo, mes vykdavome varžytis, patys rengdavome varžybas, kartais tiesiog susirinkdavome pabūti kartu. Nesvarbu ką mes veikėme, svarbu kad mums gera buvo būti kartu, nes visada šalia buvo ji, Geroji Paukštė.
Mes girdėjome, kad kažkur kitur, kituose klubuose jaunesnieji negerbia vyresniųjų, kolega gali apšmeižti kolegą, kad tuose kituose klubuose toleruojamas abejingumas, pataikavimas, melas. Mes, gi, jautėmės saugūs…Mūsų klube gyveno Geroji Paukštė.
Gaila, bet Gerosios Paukštės mes neišsaugojome. Po penkerių metų Geroji Paukštė mūsų klubą paliko. Kartu mūsų klubą paliko tokios vertybės kaip padorumas, parama, pasitikėjimas, jas pakeitė viena vertybė – pinigai. Be Gerosios Paukštės nesinorėjo vykti į varžybas, rengti varžybas, būti kartu.
Klube neliko pagrindinės vertybės – žmogiškojo orumo.
Kęstutis Vislavičius
|
|
