Vienas mano bendražygių, perskaitęs tekstą „Ar valgysime bredą su baterių?“, pasakė, kad užtenka man išsidirbinėti su ta savo lietuvybe, kad šiais, globalizacijos laikais, mažos tautos neturi jokios galimybės išlikti, kad išnyko prūsai, išnyksime ir mes.

Iš pradžių užpykau, po to pagalvojau ir galų gale labai nenorom turėjau pripažinti, kad ko gero jis teisus. Geru pavyzdžiu galėtų būti pasibaigusios Lietuvos krepšinio lygos pirmenybės. Nugalėtai išėjo apdovanojimui apsivilkę nugalėtojų marškinėliais su anglišku užrašu. Pabandžiau įsivaizduoti, kokia būtų mūsų reakcija, jei tarybiniais laikas, Kauno „Žalgiris“, tapęs Lietuvos pirmenybių nugalėtojais, išbėgtų fotografuotis vilkėdami marškinėlius su rusišku užrašu?! Ir dar, kas galėtų man pasakyti kokios šalies yra krepšinio komanda „WOLVES“?

Pateiksiu bendresnį (ne sportinį) pavyzdį. Perskaitykite mano Šančių kaimyno Eduardo Mieželaičio eilėraštį ir pabandykite įsivaizduoti ką jaus šiuolaikinis jaunimas jį skaitydamas. Ar jam ką nors reikš eilėraštyje minimos pavardės, įvykiai ar vietos.

Spėju, kad didesnė jų dalis šio eilėraščio arba neskaitys, arba nebaigs skaityti. Ir tik dalis perskaičiusių pajaus kaip malonu žinoti, kad pasaulyje dar yra maža tauta, turinti savo kalbą, kultūrą, tradicijas, istoriją.