Kai tau virš septyniasdešimt, o už lango siaučia virusas, vis dažniau ir dažniau
mintimis sugrįžti į vaikystės ir jaunystės metus. Tarp mūsų, metikų veteranų, daugumą sudaro tie, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo praeito šimtmečio šeštajame ar septintajame dešimtmečiuose. Senoliai, prisiminkime.
Lietuvoje pirmuoju smuiku groja Antanas Sniečkus, Tarybų Sąjungoje – Nikita Chruščiovas. Kitose šalyse pirmieji smuikai keičiasi dažniau: Jungtinėse Amerikos Valstijose – Haris Trumanas, Dvaitas Eizengaueris, Džonas Kenedis; Didžiojoje Britanijoje – Vinstonas Čerčilis, Antonis Edenas, Haroldas Makmilanas; Vokietijoje – Konradas Adenaueris, Liudvikas Erhardas, Kurtas Georgas Kisindžeris.
Užkariaujamas kosmosas, visi bijo tarnybos kariuomenėje, nėra karo, kasmet visi dalyvaujame demonstracijose gegužės ir lapkričio mėnesiais, mokiniai paliekami antriems metams (baisu), ant vaistų buteliukų nėra slaptų dangtelių, geriame pieną iš trikampių paketų, svajojame įsigyti nešiojamąjį radijo imtuvą VEF, pamatyti „Žalgirio“ pergales prieš CASK.
To laikotarpio apibūdinimas būtų nepilnas, jei neprisimintume gazuoto vandens automatų. Juose stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo tikslams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie sugrąžindavo stiklinę.
O ką veikėme mes?
Mes išeidavome iš namų rytais ir žaisdavom visą dieną, o grįždavom tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobiliųjų telefonų nebuvo! Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate?
Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, mokydamiesi nekreipti į jas dėmesio. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu dumdavome į artimiausius namus.
Mes futbolą žaidėme gatvėje (vartus atstodavo tarpas tarp tvoros ir elektros stulpo), gėrėme vandenį iš kolonėlės prie kampo, o ne iš plastikinių butelių. Važinėjome dviračiais be šalmų (baisu). Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir samakatus (paspirtukus) iš lentų ir sąvartyne rastų guolių. O pirmą kartą besileisdami nuo kalno, prisimindavom, kad pamiršome pritaisyti stabdžius.
Mes žaisdavom kvadratą, tik ne tą, apie kurį pagalvojote. Gatvėje ant žemės buvo braižomas kvadratas ir jo centre piramide sudedamos žaidėjų monetos. Maždaug per dešimt metrų nuo kvadrato buvo brėžiama linija, nuo kurios kiekvienas žaidėjas mesdavo kendalą (iš metalo pagamintą diskelį, profesionalai juos gamindavosi iš švino). Kieno kendalas nukrisdavo arčiausiai kvadrato, tas pirmas mušdavo kendalu per monetas. Jei moneta apsiversdavo, ji atitekdavo mušėjui. Nemažiau populiarus buvo žaidimas „siena“. Kiekvienas žaidėjas horizontaliai į namo sieną mesdavo monetą ir ji, atšokusi nuo sienos, nukrisdavo ant žemės. Jeigu pasisekdavo monetą mesti taip, kad ji nukristų arčiau kaip per sprindį nuo kito žaidėjo monetos, ta moneta atitekdavo metėjui. Šie azartiniai žaidimai turėjo prasmę, nes kvepianti arbatinė bandelė kainavo tris kapeikas.
Mes sugalvodavom žaidimų su pagaliais ir konservų dėžutėmis. Mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais. Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs treniruotis krepšinį ar rankinį. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti tarnybos kariuomenėje.
Užtat mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar žaisdavom futbolą, kvadratą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog pabelsdavome į duris. Atmenat? Be išankstinio skambučio!
Tačiau ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, patys atsakėme už savo veiksmus, ir mes kažkaip išmokom visu tuo naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki to laiko, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobiliuosius telefonus ar bulvių traškučius… Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…
Man pasisekė. Aš užaugau Kaune, Žemuosiuose Šančiuose.
| Įkaitęs smėlis, Dulkių stulpas, Kai pravažiuoja mašina; Kreivokos lysvės, Vištų pulkas Ir šiukšlių krūvos ties tvora. Vaikų būrys, |
Ankstyvas rytas, Rūkas kyla, Pranyksta valtys Nemune. Indėnų šauksmas Jiesios skardžiuos, -Prisiekiu – tartas paslapčia. Languotas stalas, |
| Turiu vaikystę – Gerą draugą – Tą mėlį motinos akių. Pasikalbu, Kai spalvos juodos Ir vėl į nemunus brendu. |