Kai tau virš septyniasdešimt, o už lango siaučia virusas, vis dažniau ir dažniau
mintimis sugrįžti į vaikystės ir jaunystės metus. Tarp mūsų, metikų veteranų, daugumą sudaro tie, kurių vaikystė ir jaunystė prabėgo praeito šimtmečio šeštajame ar septintajame dešimtmečiuose. Senoliai, prisiminkime.

Lietuvoje pirmuoju smuiku groja Antanas Sniečkus, Tarybų Sąjungoje – Nikita Chruščiovas. Kitose šalyse pirmieji smuikai keičiasi dažniau: Jungtinėse Amerikos Valstijose – Haris Trumanas, Dvaitas Eizengaueris, Džonas Kenedis; Didžiojoje Britanijoje – Vinstonas Čerčilis, Antonis Edenas, Haroldas Makmilanas; Vokietijoje – Konradas Adenaueris, Liudvikas Erhardas, Kurtas Georgas Kisindžeris.

Užkariaujamas kosmosas, visi bijo tarnybos kariuomenėje, nėra karo, kasmet visi dalyvaujame demonstracijose gegužės  ir lapkričio mėnesiais, mokiniai paliekami antriems metams (baisu), ant vaistų buteliukų nėra slaptų dangtelių, geriame pieną iš trikampių paketų, svajojame įsigyti  nešiojamąjį radijo imtuvą VEF, pamatyti „Žalgirio“ pergales prieš CASK.

To laikotarpio apibūdinimas būtų nepilnas, jei neprisimintume gazuoto vandens automatų. Juose stovėdavo stiklinė – visiems viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo tikslams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie sugrąžindavo stiklinę.

O ką veikėme mes?

Mes išeidavome iš namų rytais ir žaisdavom visą dieną, o grįždavom tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobiliųjų telefonų nebuvo! Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate?

Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, mokydamiesi nekreipti į jas dėmesio. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu dumdavome į artimiausius namus.

Mes futbolą žaidėme gatvėje (vartus atstodavo tarpas tarp tvoros ir elektros stulpo), gėrėme vandenį iš kolonėlės prie kampo, o ne iš plastikinių butelių. Važinėjome dviračiais be šalmų (baisu). Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir samakatus (paspirtukus) iš lentų ir sąvartyne rastų guolių. O pirmą kartą besileisdami nuo kalno, prisimindavom, kad pamiršome pritaisyti stabdžius.

Mes žaisdavom kvadratą, tik ne tą, apie kurį pagalvojote. Gatvėje ant žemės buvo braižomas kvadratas ir jo centre piramide sudedamos žaidėjų monetos. Maždaug per dešimt metrų nuo kvadrato buvo brėžiama linija, nuo kurios kiekvienas žaidėjas mesdavo kendalą (iš metalo pagamintą diskelį, profesionalai juos gamindavosi iš švino). Kieno kendalas nukrisdavo arčiausiai kvadrato, tas pirmas mušdavo kendalu per monetas. Jei moneta apsiversdavo, ji atitekdavo mušėjui. Nemažiau populiarus buvo žaidimas „siena“. Kiekvienas žaidėjas horizontaliai į namo sieną mesdavo monetą ir ji, atšokusi nuo sienos, nukrisdavo ant žemės. Jeigu pasisekdavo monetą mesti taip, kad ji nukristų arčiau kaip per sprindį nuo kito žaidėjo monetos, ta moneta atitekdavo metėjui. Šie azartiniai žaidimai turėjo prasmę, nes kvepianti arbatinė bandelė kainavo tris kapeikas.

Mes sugalvodavom žaidimų su pagaliais ir konservų dėžutėmis. Mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais. Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs treniruotis krepšinį ar rankinį. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti tarnybos kariuomenėje.

Užtat mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar žaisdavom futbolą, kvadratą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog pabelsdavome į duris. Atmenat? Be išankstinio skambučio!

Tačiau ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, patys atsakėme už savo veiksmus, ir mes kažkaip išmokom visu tuo naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki to laiko, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobiliuosius telefonus ar bulvių traškučius… Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…

Man pasisekė. Aš užaugau Kaune, Žemuosiuose Šančiuose.

Jau trisdešimt metų mūsų šalies lengvosios atletikos veteranai dalyvauja įvairiose veteranų varžybose. Ypač aktyvūs yra metikai veteranai, kurie varžosi ne tik klasikinių, bet ir neklasinių metimo rungčių varžybose.
Skelbiu “Brandos” duomenų bazėje esančių neklasinių metimų rungčių varžybų,
sąrašą.

Pastabesnis svetainės lankytojas turbūt yra pastebėjęs, kad visos lietuviškos daugiakovės, kurių nuostatus parašiau aš, turi savo emblemą. Prisiminkime.

Kauno politechnikos instituto studentų
lengvosios atletikos rinktinė, 1970

Vilniaus inžinerinis statybos institutas, 1977
Tarpfakultetinės varžybos
(Įkvėpimas)

Aš pajuntu kad jis šalia bet ne tenai ne viduje kad dar neplėšo raumenų neleidžia užsimiršti dantis sukandu reikia laukti o trukdo vėjas ir žmonių balsai ir darbas nebaigtas namie nusiramink girdžiu ir man drąsiau stipriau įsiremiu į žemę beprasmį žvilgsnį nukreipiu žemyn ir išgirstu kaip tyliai mano balsas sako ko lauki na pradėk paliečiu šaltą svarsčio plieną o mintyse tai tuštuma tai klausimas kuri šiandien diena ir kur padėjau raktą bet pajuntu kad jis jau viduje kad kiekviena ląstelė jo pilna kad aš jau didelis stiprus kad raumenys tai plienas ir aš žinau kad nieks manęs nenugalės kad lieka formalumas tereikia išsitiest viens du ir viskas.

Visi keliai veda į Romą, 1990

Vokietija, Manhaimas, 1991

 1991 metų rudenį Rimantas Plungė mūsų metikus veteranus nuvežė į Vokietiją, į Manhaimą, į Edwino Kollmaro dešimtkovės varžybas. Tai buvo pirmos metikų veteranų varžybos užsienyje. Varžybos patiko. Kiek vėliau buvo pradėtos rengti pasaulio ir Europos metikų veteranų pirmenybės. Kiekvienais metais daugiau ar mažiau mūsų metikų vyksta pasivaržyti į Tatą, Juterbogą, Velsą ar Haltberštatą. Į Lietuvą jie atveža daug įvairių spalvų medalių.
Po penkiolikos metų Rimantas Plungė paskutinį kartą dalyvavo Europos pirmenybėse Juterboge (žiūr. nuotrauką). Kelio sąnario trauma neleidžia jam toliau varžytis metimų sektoriuose.

1992 m. sausio 9 d. ”Dinamo” maniežo antrojo aukšto ankštame kambarėlyje buvo sušauktas klubo steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavo Vytautas Barisas, Antanas Celiešius, Rūta Jarienė, Vytautas Jaras, Birutė Keršulienė, Danuta Ščepanskienė, Tatjana Ubartienė, Romas Ubartas, Danguolė Urbikienė, Kęstutis Vislavičius ir Aldona Vrubliauskienė. Taip buvo padėti pagrindai tuo metu Lietuvoje dar naujam lengvosios atletikos veteranų sąjūdžiui.  Vilniaus miesto savivaldybėje klubas buvo įregistruotas 1992 m. sausio 30 d. Beje, tai buvo pirmas veteranų sporto klubas Lietuvoje. Pirmuoju klubo valdybos pirmininku teko garbė būti man. Kitais valdybos nariais buvo išrinkti: Vytautas Barisas, Antanas Celiešius, Birutė Keršulienė ir Danuta Ščepanskienė.

Pirmame ‑ klubo kūrimosi ‑ etape didžiausią darbą atliko Antanas Celiešius, Birutė Keršulienė ir Danguolė Urbikienė. Būtent šių žmonių dėka klubas tapo toks, koks yra. Palaipsniui pagrindiniu klubo ramsčiu tapo Danuta Ščepanskienė, kurios neišsenkanti energija kelis kartus traukė mus iš duobės. Vėliau į organizacinę klubo veiklą labai efektyviai įsijungė Nerijus Kuzinkovas, Austra Mikelytė, Jonas Anatolijus Pocius, Leonardas Varnas. Puikiais talkininkais buvo Vytautas Barisas, Sigitas Liepinaitis, Rimgaudas Lukauskas, Valentinas Skaržauskas, Jonas Šiaudinis, Kęstutis Venslovaitis, Aldona Vrubliauskienė. Esu labai dėkingas mūsų žvaigždėms Danutei Vitartaitei, Virginijui Aleknai ir Romui Ubartui, kurių dalyvavimas mūsų varžybose jas sureikšmindavo, kas padėjo sudominti mūsų klubo veikla aukštus Vilniaus ir Respublikos pareigūnus.

1992 metais įsteigus veteranų sporto klubą “Metikas”,
jos nariai nusprendė, kad klubas turi turėti savas varžybas.
Parengiau metikų veteranų svarsčio metimo daugiakovės nuostatus ir
jau tais pačiai metais “Dinamo” manieže įvyko pirmosios šios daugiakovės varžybos.
Varžybos greitai išpopuliarėjo, jas pastebėjo Vilniaus valdžia.
Nuo 1994 metų jau Vilniaus manieže pradėtos rengti
Vilniaus mero taurės varžybos.

Vilniaus meras Vytautas Jasulaitis su varžybų dalyviais.

Australija, Brisbanas, 1994

Jungtinės Amerikos Valstijos, 1995
(Niujorkas, Bafalas)

Aukštadvaris, 1997
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Rektoriaus taurės varžybos

Pietų Afrikos Respublika, Durbanas, 1997

Vengrija, Tata, 2000

Tapęs daugiakovininkų klubo 7/10 nariu,
2001 metais pradėjau rengti “Iššūkio” varžybas.
Varžybos tapo populiarios, jų pasižiūrėti tris karus buvo atvykęs
Prezidentas Algirdas Brazauskas. 

Tytuvėnai, 2003

Ispanija, Donostija, 2005
(Donostija, Andora, Barselona, Donostija, Paryžius, Amsterdamas)

Druskininkai, 2009

Kaunas, Šančiai, 2010
“Kaunas bunda”

Klaipėda, 2014
Lietuvos metikų veteranų pirmenybės

Viljandyje dvi dienas vyko Baltijos šalių
lengvosios atletikos veteranų pirmenybės

Ne visi padarai, turintys žmogaus kūną, yra žmonės.
Pasaulyje didėjant gyventojų skaičiui, žmonių skaičius mažėja.
Jeigu kiekvienas iš savęs išvarytų vergą, daugelis liktų be nieko.
Jeigu žmogus turėtų sparnus, jie jam trukdytų šliaužioti.
Tik negyvos žuvys plaukia pasroviui, bet tik plaukiantys pasroviui išplaukia į plačius vandenis.
Kai mus užvaldo pyktis, – europiečiams atrodom vieningi.
Iki šiol mums žadėjo šviesią ateitį, šiandien mums žada šviesų rytojų.
Griaudami paminklus, išsaugokime pjedestalus. Jie dar gali mums patiems pasitarnauti.

*******

Bėgdamas nuo infarkto mirė distancijoje.
Jeigu kilo noras sportuoti, – neskubėk, palauk, praeis.
Gera nieko neveikti, o po to ir pailsėti.
Pamatęs besiilsintį, padėk jam.
Savo laimę jis kalė taip, kad nepažadintų sąžinės.
Be svetimų nemalonumų gyvenime yra ir kiti malonumai.
Pats laikas įkurti blaivyklą apsvaigusiems nuo valdžios.
Asilui negalima įrodyti, kad jis asilas, nes jis asilas.
Atsisakė laimės, sužinojęs, kad ji ne piniguose.

*******

Žmonija turi tik vieną veiksmingą ginklą – juoką.
Vienas pagrindinių žmogaus sugebėjimų, išskiriančių jį iš gyvūnų tarpo, –  jausti humorą.
Linksmas žmogus – visada garbingas žmogus. Niekšai retai kada būna linksmi.
Jeigu žmogaus neįžeidė jūsų pokštas – jis turi humoro jausmą, o jei jis įsižeidė, vadinasi, suprato jo esmę.

Metraštis

Svetainės lankytojas iš Klaipėdos klausia ar, uždarius „Brandos“ svetainę, toliau bus rašomas metikų veteranų metraštis.

Viskas turi pradžią ir pabaigą. Suprasdamas teiginį, kad tauta, kuri naikina savo istoriją (pvz., statulas ant tilto Vilniuje), neturi ateities, nusprendžiau išsaugoti bent metikų veteranų istoriją. Taip gimė mintis rašyti mūsų veiklos metraštį.

Pirmas popierinis metraščio numeris buvo išleistas už 1995 metus ir pavadintas „Metikas“. Iš viso buvo išleisti trys popieriniai metraščio „Metikas“ numeriai. Išvarius mane iš „Metiko“ klubo, pradėjau leisti popierinius „Bandos“ metraščio numerius. Iš viso išleidau jų dešimt. Po apkaltinimo mane koeficientų klastojimu, porą metų tik kaupiau medžiagą, o kai sugrįžau, sukūriau svetainę „Branda“ ir joje pradėjau skelbti metikų veteranų metraščius. Prieš kelelą metų supratęs, kad niekam šių metraščių nereikia, nustojau rinkti medžiagą. Beje, esančiuose metraščiuose yra paskelbti duomenys apie 457 varžybas, kuriose dalyvavo 701 sporto veteranas. Dar norėčiau „pasigirti“, kai per tą laikotarpį rinkau ir išsaugojau visus laikraščius, kuriuose buvo rašoma apie metikus veteranus. Uždarius svetainę „Branda“, manau, , kad toliau metikų veteranų metraštį turėtų rašyti sporto klubas „Metikas“.

Manau, kad įdomiausia prisiminti senus laikus. Taigi, prisiminkime, kas vyko metikų veteranų sąjūdžio pradžioje.

„Metikas“ Nr.1

„Metikas“ Nr.2

„Metikas“ Nr.3